Įprastai savanoris pasirinktai veiklai skiria savo laiką ir jėgas neatlygintinai. Tačiau galiu drąsiai teigti, kad savanoriaujantis žmogus ne tik duoda, bet ir labai daug gauna.
Savanorystė „Addere Care“ slaugos namuose man buvo naujas patyrimas. Mus, savanorius, pasitiko ir į namų gyvenimą įvedė savanorių koordinatorė Liudmila bei sielovadininkė Liucija. Veiklos čia tikrai netrūksta, todėl natūraliai įsiliejome į komandą. Padėjau demencijos slaugos skyriuose. Iki tol man nebuvo tekę būti taip arti demenciją turinčių žmonių.
Savanoriavau keletą dienų iš eilės. Ir kasdien vis labiau įsitraukiau į namų gyvenimą. Žinoma, pirmoji diena buvo labiau apie tai, „kaip čia viskas vyksta“ ir „kaip man čia būti“.
Vos tik priartėjus prie žmonių, patiriančių sunkumus ir ligas, neišvengiamai kyla minčių ir apie savo gyvenimą ir artimuosius. O kaip bus mums? Kokie sunkumai laukia? Kaip pavyks su jais gyventi? Ar bus kas šalia? Kaip kiti matys apsunkusį gyvenimą – ar priims jį?
Jaučiau, kaip mano sąmonėje šių namų gyvenimo tikrovė atkakliai skverbiasi į gyvenimą už šių namų ribų. Gyvenimą, kuriame „sėkmingas žmogus“ turi gebėti atlikti užduotis ir vaidmenis, nepavargti, būti naudingu, greitu, jaunu, pozityviu ir stipriu. Slaugos namų tikrovė priminė, kad nesame užsitikrinę nei sveikatos, nei sėkmės. Gyvenime gali nutikti situacijų, kurios pareikalaus palikti tai, ką turėjai, ir iš naujo mokytis gyventi.
Pabuvusi keletą dienų „Addere Care“ namuose pamačiau, kad čia vyksta tikrai kūrybiškas gyvenimas – kūrybiško žvilgsnio reikia ne tik veikloms, bet ir kasdienėms situacijoms bei jų sprendimams. Čia dirbantys žmonės yra savi gyventojams, o šie savo ruožtu – dirbantiesiems.
Man teko padėti keliose užimtumo veiklose: skaityti, vesti patyriminį užsiėmimą su augalais. Taip pat eiti kartu pasivaikščioti, padėti prie pietų stalo. Priartėjau tik mažumėlę, bet patyriau, kad maži, paprasti dalykai gali būti labai vertingi. Kad reikia kantrybės, laiko ir noro prakalbinti kitą – ir nebūtinai tik žodžiais.
Margarita, Nastia, ačiū jums už tai. Esu dėkinga už pokalbius ir pasivaikščiojimus Elenai, Gintui, Stanislavai, Aldonai. Ir kitiems – ne visų čia sutiktų vardus prisimenu, tačiau liko akimirkos. Tikiuosi, kad ir jiems kažkas liko…
Buvo nuostabu atrasti, kaip Gražina, vos judindama vieną ranką, kitokiu būdu geba kurti puokštelę iš jai patinkančių gėlelių. Antano netikėtai ištiesta ranka maldoje liudijo, kad meldėmės kartu. O jeigu kas ir pyktelėjo, jeigu kokį kietesnį žodį mestelėjo – neverta to įsileisti į širdį.
Galvoju: tereikia išdrįsti truputį atsitraukti nuo savo įprasto matymo. Tereikia norėti pažinti kitą – kitokį. Juk ir aš kitam esu kita ir kitokia. O jei dar esi palaimintas prabanga nežinoti, kuris kuriam labiau padedame… Štai tokia graži siekiamybė.
Tačiau tarp jautrių akimirkų buvo ir sustingimo momentų, ir nežinojimo, ką ir kaip daryti, ar gerai pasielgiau… Kaip ir kasdienybėje – įvairiose situacijose. Negali visko žinoti ir visko mokėti.
Savanoriavau ne viena – kartu su drauge Giedre. Man tai buvo labai svarbu: galėjome dalytis išgyvenimais, išgirsti viena kitos pastebėjimus, drauge pamąstyti, ką galėtume padaryti geriau. Drąsinome viena kitą. Tikrai – dviese savanoriauti verta.
Juokavau draugei sakydama, kad turiu šaltų rankų dovaną: būdavo gera, kai lauke vaikščiodama su gyventojais ne vienas, palietęs mano rankas, susirūpindavo, kad jos šaltos. Laimutė davė savo pirštines – ir net nebandyk priešintis. Toks gražus žmogiškas rūpestis. Juk visi turime įgimtą troškimą rūpintis vieni kitais.
Ateiti pas kitą. Artėti. Ar pavyks pajusti, kad kito gyvenimas šią minutę yra visas gyvenimas? Ne kaip trūkumas, bet kaip tikras, pilnas dabartinis gyvenimas. Su iššūkiais ir džiaugsmais, mažais ir dideliais. Gal tuomet susitiksime ir pasakosime vienas kitam gyvenimo istorijas. Kartais skaudžias, bet labai brangias.
Ačiū „Addere Care“ žmonėms už palydėjimą savanorystėje ir suteiktą galimybę mokytis, augti, įgyti naujų patirčių.
Tikiuosi pasimatyti.
Solveiga